Vieta, kur viskas prasidėjo…

Minė­da­mi 2024-uosius – Len­ki­jo­je pas­kelb­tus Čes­lo­vo Milo­šo metus, spa­lio 29 d. pen­kias­de­šim­ties moki­nių ir moky­to­jų gru­pė lei­do­si į kelio­nę po mokyk­los Glo­bė­jo gim­tą­sias vietas.

Kelio­nę pra­dė­jo­me nuo Kėdai­nių – vie­no seniau­sių Lie­tu­vos mies­tų, įsi­kū­ru­sio vaiz­din­go­je vie­to­vė­je. Gidės Ire­nos Duchovs­kos tei­gi­mu, Kėdai­niai sukles­tė­jo Rad­vi­lų šei­mos dėka, o šio mies­to pava­di­ni­mas kilęs nuo pirk­lio Kei­dan­ge­no pavar­dės. Tai mies­tas, kuris išlai­kęs savo isto­ri­nio cha­rak­te­rio bruo­žus – akme­ni­mis grįs­tas gat­ves, tur­ga­vie­tes ir vie­ną iš archi­tek­tū­ros per­lų – medi­nę liau­dies baro­ko sti­liaus Šv. Juo­za­po baž­ny­čią. Įdo­mu tai, kad ši baž­ny­čia buvo pasta­ty­ta nepa­nau­do­jus nė vie­nos vinies, todėl ji yra dar uni­ka­les­nė ir kelia lan­ky­to­jų susi­ža­vė­ji­mą.
Aplan­kė­me taip pat Vytau­to Ule­vi­čiaus medžio skulp­tū­rų muzie­jų, esan­tį Kėdai­nių rajo­no savi­val­dy­bės pasta­te. Neįp­ras­tos Žal­gi­rio mūšį vaiz­duo­jan­čios šach­ma­tų figū­ros nuste­bi­no savo deta­lė­mis ir atli­ki­mo tiks­lu­mu. Nuo­sta­bu, kaip menas gali užfik­suo­ti isto­ri­ją mate­ria­lia for­ma, kaip poe­zi­ja gali užfik­suo­ti gyve­ni­mą žodžiais. Tada nuvy­ko­me į Kėdai­nių švie­sią­ją gim­na­zi­ją, kurios pag­rin­di­nė puoš­me­na – vidi­nis kie­mas po stik­li­niu kupo­lu, apsup­tas Vil­niaus uni­ver­si­te­tą pri­me­nan­čio­mis arko­mis. Vaikš­čio­da­mi po mies­tą atra­do­me kitų žavių ir įdo­mių vie­tų, pasi­vaikš­čio­jo­me Č. Milo­šo gat­ve, gro­žė­jo­mės Milo­šui kaip Kėdai­nių gar­bės pilie­čiui pado­va­no­ta kėde – Milo­šo­fo­nu, o vizi­tą užbai­gė­me gar­džiais pie­tu­mis sena­mies­čio „Grė­jaus namuose“.

Kita mūsų kelio­nės sto­te­lė buvo Šete­niai – vie­ta, kur gimė ir pra­lei­do savo anks­ty­vuo­sius gyve­ni­mo metus Č. Milo­šas. Šio­je vie­to­je vis­kas ir pra­si­dė­jo… Dva­ro, kadai­se pri­klau­siu­sio poe­to moti­nos šei­mai, deja, nebė­ra, tačiau par­kas ir bal­ta klė­tis vis dar pri­me­na senus lai­kus. Skai­to­me frag­men­tus iš „Isos slė­nio“, kuris yra savo­tiš­kas pamink­las vie­to­vėms iš poe­to vai­kys­tės. Apmąs­ty­mams stab­te­lė­jo­me prie Len­ki­jos bei Lie­tu­vos poli­ti­kų, pro­fe­so­rių, paties Milo­šo paso­din­tų ąžuo­lų.
Vaikš­čio­da­mi tarp rude­nė­jan­čių medžių pri­si­lie­tė­me prie isto­ri­jos ir paju­to­me poe­to buvi­mą. Turė­jo­me gali­my­bę pama­ty­ti pei­za­žus, kurie anais lai­kais įkvėp­da­vo Č. Milo­šą. Tik­riau­siai būtent šio­se vie­to­se, gam­tos apsup­ty­je, gimė gra­žiau­sios poe­zi­jos eilu­tės. Žvelg­da­mi į tuos pačius lau­kus, kaip ir jis, paju­to­me, kad „palie­čia­me kaž­ką pui­kaus, nesenstančio“.

Kelio­nės metu aplan­kė­me ir Šven­tybras­tį, kur sto­vi medi­nė XVIII amžiaus Kri­staus Atsi­mai­ny­mo baž­ny­čia, kurio­je buvo pakrikš­ty­tas būsi­ma­sis Nobe­lio pre­mi­jos laureatas.

Šalia baž­ny­čios esan­čio­se seno­se kapi­nė­se, aukš­ta­me šlai­te, besi­drie­kian­čių ąžuo­lų paunks­mė­je, yra gran­di­nė­mis aptver­tas obe­li­skas – poe­to pro­se­ne­lio ir Šete­nių savi­nin­ko Šymo­no Syru­ciaus (1807–70) kapas. Šio­je vie­to­je, pagerb­da­mi Č. Milo­šo pro­tė­vius, užde­gė­me žvakes.

Nevė­žio slė­nis su mumis atsi­svei­ki­no šil­tais, rude­niš­kais sau­lės spin­du­liais, tar­si pabrėž­da­mas, kad šie kraš­tai, nepai­sant lai­ko bėgi­mo, vis dar turi savy­je kaž­ką magiško.

Grįž­da­mi susto­jo­me prie Ukmer­gės pilia­kal­nio, kur šiek tiek pail­sė­jo­me, vaikš­ti­nė­da­mi ir fotografuodamiesi.

Grį­žo­me kupi­ni įspū­džių. Ši kelio­nė lei­do mums geriau supras­ti, kas buvo Čes­lo­vas Milo­šas – žmo­gus, kuriam pri­si­mi­ni­mai apie vai­kys­tės vie­tas visa­da buvo ryš­kūs. Turė­jo­me gali­my­bę pri­si­lies­ti prie švie­sos ir tam­sos, kuri for­ma­vo jo poe­zi­ją. Tai buvo tik­ra isto­ri­jos, lite­ra­tū­ros ir kul­tū­ros pamo­ka už mokyk­los ribų. Ši kelio­nė ilgam išliks mūsų atmin­ty­je ir neabe­jo­ti­nai įkvėps moki­nius ir moky­to­jus giliau susi­pa­žin­ti su Čes­lo­vo Milo­šo kūryba.

Visos kelio­nės daly­vių var­du dėko­ja­me direk­to­riaus pava­duo­to­jai ugdy­mui Ire­nai Mazai­lo už pui­kų šios ypa­tin­gos kelio­nės orga­ni­za­vi­mą. Taip pat nori­me padė­ko­ti mūsų gidei poniai Ire­nai Duchovskai už nuo­sta­bių­jų Kėdai­nių paslap­čių atske­li­di­mą ir supa­žin­di­ni­mą su šios nepa­pras­tos vie­tos istorija.

A. Sava­ne­vi­čie­nė

1 2 3 ►