.

Lap­kri­čio 13 d. mokyk­lą aplan­kė Čensta­ka­vos arki­vys­ku­pas met­ro­po­li­tas Vac­lav Depo. Jo Eks­ce­len­ci­ją lydė­jo ir kun. pre­la­tas Pio­tras Supiež, Vieš­pa­ties Atsi­mai­ny­mo para­pi­jos Wiel­ka Wola – Para­dyž para­pi­jos kle­bo­nas ir nenu­ils­tan­tis mūsų mokyk­los ange­las sar­gas kun. Rys­zard Uman­s­ki, Čensta­ka­vos šv. Voj­ciecho para­pi­jos kle­bo­nas.
Arki­vys­ku­pas Vac­lav Depo palai­mi­no moki­nius ir moky­to­jus, taip pat pali­ko įra­šą mokyk­los sve­čių kny­go­je. Šis susi­ti­ki­mas amžiams išliks visų pri­si­mi­ni­muo­se ir šir­dy­se ir tik­rai įsi­ra­šys į mokyk­los istoriją.

Lap­kri­čio 11–15 d. mokyk­lo­je minė­jo­me Tarp­tau­ti­nę tole­ran­ci­jos savai­tę. Moki­niai pri­si­mi­nė žodžio „tole­ran­ci­ja“ pras­mę ir reikš­mę, įvai­rio­mis tech­ni­ko­mis kūrė Tole­ran­ci­jos vėjo malū­nė­lius, kurie šie­met yra Tarp­tau­ti­nės tole­ran­ci­jos die­nos minė­ji­mo sim­bo­liu. Tole­ran­ci­jos savai­tę vyko įdo­mios dis­ku­si­jos, kla­sės valan­dė­lės, kurias vedė soc. peda­go­gė Valen­ti­na Lokutijevska.

Lap­kri­čio 11 d. mokyk­los aktų salė­je vyko Len­ki­jos nepri­klau­so­my­bės die­nos minė­ji­mas. Po minė­ji­mo mokyk­los atsto­vai nuvy­ko į Rasų kapi­nes Vil­niu­je, kur prie J. Pil­su­d­skio mau­zo­lie­jaus, Moti­nos ir sūnaus šir­dies kapo, padė­jo gėlių, pagerb­da­mi šios die­nos svarbą.

Lap­kri­čio 10 d. visų kla­sių moki­niai su auk­lė­to­jais nuvy­ko į Eit­mi­niš­kių pag­rin­di­nę mokyk­lą, kur daly­va­vo isto­ri­nia­me-spor­ti­nia­me piknike.

Lap­kri­čio 7 d. du mūsų mokyk­los skai­to­vai daly­va­vo XXXIII skai­to­vų kon­kur­so Lie­tu­vos len­kams „Kre­sy 2024“ šalies eta­pe, kuris vyko Len­kų kul­tū­ros namuo­se Vil­niu­je:
Kšyš­tos Seniut, 2 kl., moki­nys (mok. Ana Mac­ke­vič);
Oli­via Seniut, 5 kl. moki­nė (mok. Ali­na Savanevičienė).

Lap­kri­čio 6‑ąją ant­ro­kai (mok. Ana Mac­ke­vič) šven­tė Pyra­gų dieną.

Mokyk­los bend­ruo­me­nė pri­si­jun­gė prie Visuo­me­ni­nės Rasų kapi­nių drau­gi­jos orga­ni­zuo­ja­mos aukų rin­ki­mo akci­jos „Rasų kapi­nių pamink­lams“. Mokyk­lo­je bei prie Kenos baž­ny­čios surink­tas aukas, kurios bus skir­tos Rasų kapi­nė­se esan­tiems pamink­lams res­tau­ruo­ti, per­duo­si­me Draugijai.

Minė­da­mi 2024-uosius – Len­ki­jo­je pas­kelb­tus Čes­lo­vo Milo­šo metus, spa­lio 29 d. pen­kias­de­šim­ties moki­nių ir moky­to­jų gru­pė lei­do­si į kelio­nę po mokyk­los Glo­bė­jo gim­tą­sias vietas.

Kelio­nę pra­dė­jo­me nuo Kėdai­nių – vie­no seniau­sių Lie­tu­vos mies­tų, įsi­kū­ru­sio vaiz­din­go­je vie­to­vė­je. Gidės Ire­nos Duchovs­kos tei­gi­mu, Kėdai­niai sukles­tė­jo Rad­vi­lų šei­mos dėka, o šio mies­to pava­di­ni­mas kilęs nuo pirk­lio Kei­dan­ge­no pavar­dės. Tai mies­tas, kuris išlai­kęs savo isto­ri­nio cha­rak­te­rio bruo­žus – akme­ni­mis grįs­tas gat­ves, tur­ga­vie­tes ir vie­ną iš archi­tek­tū­ros per­lų – medi­nę liau­dies baro­ko sti­liaus Šv. Juo­za­po baž­ny­čią. Įdo­mu tai, kad ši baž­ny­čia buvo pasta­ty­ta nepa­nau­do­jus nė vie­nos vinies, todėl ji yra dar uni­ka­les­nė ir kelia lan­ky­to­jų susi­ža­vė­ji­mą.
Aplan­kė­me taip pat Vytau­to Ule­vi­čiaus medžio skulp­tū­rų muzie­jų, esan­tį Kėdai­nių rajo­no savi­val­dy­bės pasta­te. Neįp­ras­tos Žal­gi­rio mūšį vaiz­duo­jan­čios šach­ma­tų figū­ros nuste­bi­no savo deta­lė­mis ir atli­ki­mo tiks­lu­mu. Nuo­sta­bu, kaip menas gali užfik­suo­ti isto­ri­ją mate­ria­lia for­ma, kaip poe­zi­ja gali užfik­suo­ti gyve­ni­mą žodžiais. Tada nuvy­ko­me į Kėdai­nių švie­sią­ją gim­na­zi­ją, kurios pag­rin­di­nė puoš­me­na – vidi­nis kie­mas po stik­li­niu kupo­lu, apsup­tas Vil­niaus uni­ver­si­te­tą pri­me­nan­čio­mis arko­mis. Vaikš­čio­da­mi po mies­tą atra­do­me kitų žavių ir įdo­mių vie­tų, pasi­vaikš­čio­jo­me Č. Milo­šo gat­ve, gro­žė­jo­mės Milo­šui kaip Kėdai­nių gar­bės pilie­čiui pado­va­no­ta kėde – Milo­šo­fo­nu, o vizi­tą užbai­gė­me gar­džiais pie­tu­mis sena­mies­čio „Grė­jaus namuo­se“. Con­ti­nue reading →