Mokytojų pažintis su Čiurlionio Druskininkais

Spa­lio 3‑iosios die­nos popie­tę, Moky­to­jų die­nos pro­ga, moky­to­jai lei­do­si į pažin­ti­nę išvy­ką po Dru­ski­nin­kus – mies­tą, kuria­me kiek­vie­nas kam­pe­lis alsuo­ja meni­nin­ko Mika­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio dva­sia. Tai buvo die­na, skir­ta gro­žiui, ramy­bei ir įkvė­pi­mui, kurį tei­kia tiek gam­ta, tiek menas.
Pažin­tį su Dru­ski­nin­kais moky­to­jai pra­dė­jo iš vir­šaus, pasi­va­ži­nė­ji­mu Lynų keliu. Iš aukš­tai atsi­vė­rė nepa­kar­to­ja­mi vaiz­dai į Dru­ski­nin­kus, Nemu­no vin­gius ir miš­kų žalu­mą. Moky­to­jai, skris­da­mi virš medžių jau­tė­si tar­si pate­kę į vie­ną iš Čiur­lio­nio paveiks­lų – kupi­ną tylos, švie­sos ir paslap­tin­gos har­mo­ni­jos.
Pasi­vaikš­čio­ji­mą po Dru­ski­nin­kus pra­dė­jo cent­re, kur tarp medžių ir tylos sto­vi pamink­las Čiur­lio­niui – susi­mąs­tęs, tar­si klau­san­tis savo vidi­nės muzi­kos. Prie šio sim­bo­li­nio taš­ko buvo pri­si­min­ta, kaip Čiur­lio­nis gebė­jo savo paveiks­luo­se ir muzi­ko­je per­teik­ti pasau­lio gro­žį, gam­tos rit­mą ir žmo­gaus vidi­nį pasau­lį. Prie pamink­lo tvy­ro­jo ypa­tin­ga rim­tis – lyg pati gam­ta būtų susto­ju­si pasi­klau­sy­ti nema­to­mos sona­tos.
Toliau eida­mi ramiu žings­niu, moky­to­jai aplan­kė teat­ro ir kino akto­riaus Dona­to Banio­nio skulp­tū­rą, ramiai sėdin­čią ant suo­le­lio su kny­ga ran­ko­je, Dru­ski­nin­kų muzi­ki­nį fon­ta­ną, pasi­klau­sė muzi­kos, van­dens oši­mo. Aplan­kė Dru­ski­nin­kų Švč. Mer­ge­lės Mari­jos Ška­p­lie­ri­nės baž­ny­čią, gro­žė­jo­si pui­kiai sutvar­ky­to­mis aplin­ko­mis ir skve­rais. Vaikš­čio­jo Drus­ko­nio eže­ro pakran­te, kur, kaip pasa­ko­ja­ma, mėg­da­vo vaikš­čio­ti ir pats Čiur­lio­nis. Moky­to­jai žings­nia­vo po par­ko takus, susto­da­mi ties skulp­tū­ro­mis, gėrė­jo­si rudens spal­vo­mis, klau­sė­si švel­naus vėjo ir van­dens oši­mo – tar­si to paties rit­mo, kurį gali­ma pajus­ti meni­nin­ko muzi­ko­je ir tapy­bo­je. Dide­lį įspū­dį pali­ko Čiur­lio­nio paveiks­lai, kurie ramiai slė­pė­si Drus­ko­nio eže­ro pakran­tė­je.
Kelio­nė tęsė­si Svei­ka­tin­gu­mo par­ke, kur moky­to­jai akty­viai pra­lei­do lai­ką – mankš­ti­no­si, juo­kė­si ir dali­jo­si gera nuo­tai­ka. Judė­ji­mas gry­na­me ore, apsup­tiems rude­niš­kai spal­vin­gos gam­tos, sutei­kė daug ener­gi­jos ir džiaugs­mo. Tai buvo pui­ki pro­ga pri­si­min­ti, kad rūpin­tis savi­mi – taip pat menas, ne mažiau svar­bus nei kūry­ba.
Dru­ski­nin­kai atsklei­dė save kaip ramy­bės ir kūry­bos erd­vę, o Čiur­lio­nio pali­ki­mas tapo tar­si til­tu tarp pra­ei­ties ir dabar­ties. Pasi­vaikš­čio­ji­mas po mies­tą vir­to savo­tiš­ka medi­ta­ci­ja. Ši kelio­nė – tar­si mažas susto­ji­mas nuo kas­die­ny­bės – lai­kas apmąs­ty­mams, įkvė­pi­mui ir bend­rys­tei.
Grįž­da­mi namo visi jau­tė­si paky­lė­ti ir pra­tur­tė­ję – ne tik nau­jais įspū­džiais, bet ir vidi­ne ramy­be, kurią sutei­kė pažin­tis su Čiur­lio­nio Druskininkais.

Direk­to­riaus pava­duo­to­ja ugdy­mui
Ire­na Mazailo

◄ 1 2